Tai, kaip M. K. Čiurlionio fondas šiais laikais stengiasi garsinti Lietuvą, atrodo normalus dalykas. Atrodo suvokiama, kad tiek fondai, tiek muziejai, tiek gyvi esantys menininko artimieji stengiasi puoselėti šią kūrybą, ją permąstyti naujai, priminti žmonėms apie ją. Tačiau savo laiku Čiurlionis nebuvo toks garsus.
Su laiku didėja auditorija
Dažnai sakoma, kad pripažinimas ateina tik po mirties. Tai posakis, kuris ir guodžia, ir žlugdo. Kai talentingi kuriantys žmonės savame gyvenime nesulaukia tinkamo įvertinimo, kas nors jiems vis pasako, kad pripažinti jie bus po mirties. Viena vertus, tai skaudina, žinant, kad dabar jie niekam nereikalingi, dabar, kai yra gyvi. Kita vertus – tu taip tarsi susitaikai su lemtimi, jog dabar negali nieko padaryti, taip jau yra, taip būna ir kitiems, ir galbūt tu esi talentingas, nešvaistai savo laiko, tiesiog aplinkybės lemia tai, kad pripažintas būsi tik ateityje.
O kodėl visgi taip nutinka? Kodėl net ir to paties M. K. Čiurlionio gyvenimas ir darbai staiga tampa tokie įdomus tik jam numirus? Įtaką čia daro ir auditorijos skaičius. Reikia praeiti daug laiko, kol visi kažką sužino. Įsivaizduokite, kad vietovėje gyvena 1000 žmonių. Sakykime, 200 žmonių iš jų sužino apie menininko gyvenimą ir darbus, ir jiems tai patinka. Taigi, esant gyvam, menininkas turi 200 gerbėjų. Per dvidešimt metų užauga nauja karta, kuriai apie menininką pasakoja tie 200 ankstesnių, taigi, dar papildomi 300 žmonių sužino. Taip kasmet vis daugėja gerbėjų, daugėja tų, kurie susižavi darbais, susidomi, juos tyrinėja, skleidžia žinią. Tai plinta kaip virusas, ir jis plečiasi būtent bėgant laikui. Taigi, ypač mažose šalyse, ta pagarbos sėkla dygsta labai ilgai, kol visi apie ją sužino. Juk M. K. Čiurlionio fondas neegzistavo, kol menininkas dar gyveno.
Procesus lengviau įvertinti jiems pasibaigus
Kitas dalykas – istorinis žvilgsnis. Kažkodėl mums patinka domėtis eksponatais, turinčiais savo baigtą istoriją, nebegalinčiais čia ir dabar mus gyvai susirasti, sužavėti. Eksponatai nėra pavojingi, galima juos vartyti kaip nori. O gyvi žmonės yra dar nebaigtos istorijos. Jie turi ir bruožus, kurie mums gali nepatikti. Po šimto metų lieka tik darbai, asmeninės savybės, o gal net ir politinė laikysena, jeigu ji mums nepalanki, tampa nebesvarbi. Tad procesus visada lengviau įvertinti tada, kai jie jau būna pasibaigę, net ir tada, jeigu tas procesas – žmogaus gyvenimas.