Tai, kaip M. K. Čiurlionio fondas šiais laikais stengiasi garsinti Lietuvą, atrodo normalus dalykas. Atrodo suvokiama, kad tiek fondai, tiek muziejai, tiek gyvi esantys menininko artimieji stengiasi puoselėti šią kūrybą, ją permąstyti naujai, priminti žmonėms apie ją. Tačiau savo laiku Čiurlionis nebuvo toks garsus.
Su laiku didėja auditorija
Dažnai sakoma, kad pripažinimas ateina tik po mirties. Tai posakis, kuris ir guodžia, ir žlugdo. Kai talentingi kuriantys žmonės savame gyvenime nesulaukia tinkamo įvertinimo, kas nors jiems vis pasako, kad pripažinti jie bus po mirties. Viena vertus, tai skaudina, žinant, kad dabar jie niekam nereikalingi, dabar, kai yra gyvi. Kita vertus – tu taip tarsi susitaikai su lemtimi, jog dabar negali nieko padaryti, taip jau yra, taip būna ir kitiems, ir galbūt tu esi talentingas, nešvaistai savo laiko, tiesiog aplinkybės lemia tai, kad pripažintas būsi tik ateityje.